1918 m. rudenį prancūzams, anglams ir amerikiečiams pradėjus kontrpuolimą, vokiečių kariuomenė ėmė trauktis. Rugsėjo 29 d. vokiečių kariuomenės vadas infanterijos generolas feldmaršalas Paulius fon Hindenburgas pripažino, kad Vokietija karą pralaimėjo. Jis kreipėsi į Vyriausybę, kad ši su priešininkais pradėtų derėtis dėl paliaubų. Vokiečių delegacijai derybose vadovavo Centro partijos lyderis Matijas Ercbergeris, o sąjungininkų – maršalas Ferdinandas Fošas. Baimindamasis, kad vokiečiai, pasinaudoję atokvėpiu, gali atnaujinti puolimą, maršalas F. Fošas atsisakė derėtis ir lapkričio 8 d. vokiečiams įteikė ultimatyvias sąlygas. Buvo reikalaujama išvesti vokiečių kariuomenę iš užimtų teritorijų, dešiniajame Reino krante sukurti demilitarizuotą saugumo zoną, atiduoti visus povandeninius laivus, didžiąją dalį jūrų laivyno, transporto ir karo priemonių. Bresto taika, kurią vokiečiai pasirašė su Sovietų Rusija, paskelbta negaliojančia. Vokiečių delegacijai teko priimti iškeltas sąlygas, nes prasidėjus revoliucijai, priešintis ji nebegalėjo. 1918 m. lapkričio 11 d. 11 val. 11 min. Kompjeno miške, maršalo F. Fošo vagone-salone, buvo pasirašytos paliaubos. Pirmasis pasaulinis karas baigėsi. Būtent tuo laiku, kaip ir kasmet, 2016 m. lapkričio 11 d. 11 val. 11 min. (Lietuvos laiku 12 val. 11 min.) pasaulis, ypač Europa, minėjo Pirmojo pasaulinio karo pabaigos 98-ąsias metines. Švarkų atlapuose visi segėjo popierines aguonas, o ant žuvusių karių kapų buvo dedami plastikiniai aguonų vainikai. Ta proga 2016 m. lapkričio 11 d. (penktadienį) 12 val. Lietuvos mokslų akademijos Vrublevskių bibliotekoje buvo atidaryta tarptautinė paroda Pirmojo pasaulinio karo frontuose. Parodoje buvo eksponuojami bibliotekoje ir asmeniniuose archyvuose saugomi Pirmojo pasaulinio karo dalyvių egodokumentai, karių organizacijų dokumentai, atskleidžiantys lietuvių karinių dalinių steigimą Rusijoje. Ypač reikšminga, kad Lietuvos visuomenei buvo pristatyta dalis Baltarusijos mokslų akademijos Jakubo Kolaso centrinėje mokslinėje bibliotekoje saugomų Pirmojo pasaulinio karo fotografijų, atskleidžiančių Vakarų fronto karių akistatą su mirtimi, karo buitį, laisvalaikį. Renginyje kalbėjo karo istorikai Arvydas Pociūnas ir Valdas Rakutis. Parodos ekspozicija veikė 2016 m. lapkričio 8 – 2017 m. sausio 2 d. Šiek tiek mažesnės apimties šios parodos ekspozicija 2017 m. kovo 6 d. (pirmadienį) buvo pristatyta Panevėžio apskrities Gabrielės Petkevičaitės-Bitės viešojoje bibliotekoje, kurioje vyko Lietuvos mokslų akademijos Vrublevskių bibliotekos diena. Parodos atidarymo metu Panevėžyje kalbėjo Lietuvos mokslų akademijos direktorius dr. Sigitas Narbutas, Generolo Jono Žemaičio Lietuvos karo akademijos Karo mokslų instituto Karo istorijos centro viršininkas mjr. Gintautas Jakštys, parodos rengėja Rasa Sperskienė. Miesto visuomenė su karo dokumentais galėjo susipažinti iki balandžio 11 d.

Čia pateikiamas šiek tiek platesnis virtualus parodos Pirmojo pasaulinio karo frontuose ekspozicijos variantas. Panaudoti dokumentai iš Lietuvos mokslų akademijos Vrublevskių bibliotekos Rankraščių ir Retų spaudinių skyrių, Baltarusijos mokslų akademijos Jakubo Kolaso centrinės mokslinės bibliotekos Retų knygų ir rankraščių skyriaus, asmeninių Dovilės Jonušytės-Sabaliauskienės, Kazimiero Leviškos, dr. Tomo Petreikio, Algirdo Spersko archyvų.

Lietuvos karo istorikas Vasilijus Safronovas teigia, kad tarpukario Lietuvoje nesusiformavo tradicija valstybiniu mastu minėti, aktualizuoti Pirmąjį pasaulinį karą. Daugiau dėmesio buvo skiriama nacionalinės valstybės sukūrimo faktui bei vėlesniems Nepriklausomybės karams. Lietuva priklauso toms šalims, kurios susitelkė į karo sukeltų esminių permainų atminimą, dažnai nesiejant jų su Didžiuoju karu. Tačiau negalima teigti, kad karas nebuvo aktualus daug vargo ir netekčių patyrusiai visuomenei. Amžininkai, išgyvenę abu pasaulinius karus, vieningai tvirtino, jog Pirmasis pasaulinis karas lietuvių tautai buvo sunkesnis: į kariuomenes buvo paimti vyrai, per kraštą driekėsi fronto linijos, o vėliau nualino, apiplėšė okupantai. 1923 m. atlikto gyventojų surašymo metu surinkti duomenys apie 64 628 karo dalyvius iš Lietuvos (be Klaipėdos krašto), iš kurių 11 173 asmenys buvo laikomi žuvusiais. Nors, anot istoriko Algimanto Kasparavičiaus, Lietuva kaip valstybė nedalyvavo Didžiajame kare su sava kariuomene, politika ir nacionaliniais interesais, V. Safronovo nuomone, šiuolaikiniai mokslo metodai ir prieigos leidžia retrospektyviai atkurti karo reikšmę Lietuvos visuomenei. Tai, kaip visuomenė sureikšmina praeities patirtis – šiuo atveju karą, gali daug pasakyti apie jos vertybines orientacijas ir praeities patirčių taikymą dabarčiai.