Atskirasis lietuvių batalionas Rovne

1917 m. spalio mėn. Ukrainoje, Rovno mieste, buvo sumanyta įkurti lietuvių karių kuopelę. Miestas buvo netoli fronto linijos ir geležinkelio, kuriuo per Brestą buvo galima pasiekti Gardiną ir Vilnių. Spalio 29 d. į įgulos lietuvių susirinkimą atvyko 8 kariai. Išrinkti keletas atstovų, kurie 1917 m. gruodžio 2–4 d. Rovne dalyvavo Pietvakarių fronto lietuvių karių suvažiavime. Iš viso atvyko 22 atstovai. Suvažiavime išrinktas Atskirosios armijos lietuvių karių vykdomasis komitetas (pirmininkas karo valdininkas Voldemaras Černeckis, vicepirmininkas veterinarijos gydytojas Justinas Kancleris-Drapas). Kai armijos vadu tapo lietuviams palankus baltarusis pulkininkas, jis 1918 m. sausio 12 d. leido formuoti lietuvių batalioną. Stojantiems į batalioną numatytas visas išlaikymas. Į Rovną buvo leista siųsti lietuvius karius iš Pietų-Vakarų ir rumunų frontų. Bataliono vadu paskirtas karo valdininkas Voldemaras Černeckis. Vasario pabaigoje batalione jau buvo apie 500 žmonių, 50 arklių ir įvairaus turto. Netrukus po ilgų derybų su bolševikine armijos taryba susitarta, kad batalionas padės armijos štabui atgabenti kurą, maisto produktus, rinks išmėtytą turtą. Kovo 3 d. pasirašę Bresto taikos sutartį bolševikai iš Rovno pasitraukė. Kai lietuvių batalionas negavo transporto, kad pasitrauktų, jo vadovybė pradėjo derybas su vokiečiais dėl tolesnio bataliono likimo. Gavę garantiją, kad batalione nėra bolševikų, vokiečiai lietuvių karių nelietė. Bet išsigandę vokiečių, iš bataliono pasišalino apie 50 kareivių. Užėmę Rovną, vokiečiai pareikalavo, kad visi buvę rusų armijos kariai  užsivilktų uniformas su turėtais skiriamaisiais ženklais. Sugautus be antpečių kareivius grasino sušaudyti. Lietuvių bataliono kariai dėvėjo slepiamos spalvos rūbus be antpečių, su trikampiu tautiniu ženkleliu ant kairės rankovės. Buvo rasta išeitis. Suieškotas šaltkalvis, kuris pagamino Vyčio ženklelius, nupirkta lietuvių tautinių spalvų kaspinų. Bataliono kariai į miestą išėjo su Vyčio ženkleliais ant kepurių ir su tautinių spalvų trikampiais ant rankovių. Tai išgelbėjo bataliono karius nuo registracijos. Kiti turėjo registruotis, o po to dauguma užsiregistravusių išsiųsti į belaisvių stovyklą. Kovo 17 d. ukrainiečiai išleido įsakymą išsiformuoti ne ukrainietiškiems daliniams. Bataliono karininkas Jonas Bliūdžius Ukrainos karo ministrui nuvežė raštą, kuriame buvo prašoma palikti batalioną vietoje iki grįžimo į Lietuvą ir duoti išlaikymą. Ukrainiečiai prašymą patenkino. Iki grįžimo į Lietuvą batalionas sutiko eiti įgulos tarnybą, buvo pakankamai aprūpintas. Gegužės mėn. Ukrainoje valdžią perėmė generolas Pavelas Skoropadskis. Pareikalauta, kad lietuvių batalionui vadovautų karininkas. Todėl nauju vadu buvo paskirtas kapitonas Edvardas Adamkavičius. Batalioną tuo metu jau sudarė 800 kareivių ir apie 20 karininkų. Birželio pradžioje batalionas pavadintas Lietuvių atskiruoju batalionu. Iš pradžių įsakymai buvo rašomi lietuviškai. Bet vėliau batalionas, tarnaudamas ukrainiečiams, priėmė jų organizaciją, viršininkų pavadinimus, tarnybines pareigas. Įsakymai jau buvo rašomi ukrainiečių kalba. Kariai kasdieniniame gyvenime ir komandoms vartojo lietuvių kalbą. Liepos mėnesį sutriko bataliono aprūpinimas. Tuo metu į Rovną atvykęs Lietuvos Tarybos atstovas Martynas Yčas paragino grįžti į tėvynę. Dauguma kareivių buvo įrašyti į tremtinių grąžinimo komiteto sąrašus ir kaip tremtiniai rugpjūčio mėnesį išvyko į Lietuvą. Batalione likę karininkai ir dalis kareivių ginklus grąžino ukrainiečiams, išpardavė nereikalingą turtą ir išmokėjo algas dar ten buvusiems. Gavęs leidimą ir vagonus, rugpjūčio mėnesio pabaigoje batalionas per Brestą, Gardiną išvažiavo į Lietuvą. Rugpjūčio 31 d. atvažiavęs į Vilnių, batalionas demobilizavosi. Atvežtus 6 šautuvus, 2 lauko virtuves ir kelis arklius perdavė Vilniuje besiorganizuojančiam 1-ajam pėstininkų pulkui. Dauguma karių stojo savanoriais į besikuriančias Lietuvos ginkluotąsias pajėgas.

7 Dokument.

Batalionas Rovne