Vytauto Didžiojo lietuvių batalionas Sibire

1918 m. vasarą Sibire padėtis buvo sudėtinga. Krašto gyvenimas telkėsi daugiausiai netoli Transsibiro geležinkelio linijos. Dalis stočių priklausė bolševikams, kitos buvo baltųjų rusų valdomos. Ir vieni, ir kiti mobilizavo vyrus į savo dalinius. Omsko ir Tomsko įgulose buvo apie 1000 demobilizuotų lietuvių. Beveik niekas nestojo į Raudonąją armiją. Sovietų valdžią ginti pasiryžo tik apie 200 lietuvių emigrantų, Anglijos vyriausybės išsiųstų dėl per didelių simpatijų Rusijos revoliucijai. Netrukus raudonąjį 2-ąjį tarptautinį Omsko partizanų būrį, kurio sudėtyje buvo emigrantai lietuviai, išvaikė sukilę čekai. Dalis emigrantų žuvo, pateko į nelaisvę ar pabėgo. Su bolševikais kovojo čekai, sąjungininkai ir naujai besikuriančios lenkų, latvių ir kt. formuotės. Jos sudarė Santarvės (arba Antantės) kariuomenę, kuriai vadovavo prancūzų generolas Pjeras Morisas Janinas. 1918 m. vasarą Čeliabinsko lietuvių komitete sumanyta steigti lietuvišką karinį dalinį, kurį čekai priglausti atsisakė, o lenkai sutiko ir rugpjūčio 7 d. pasirašė susitarimą. Lietuvių kuopos savanoriai turėjo nešioti ant palaidinės ar milinės prisiūtas žalios, baltos ir raudonos spalvų tautines juosteles. Lenkų 1-asis Tado Kosciuškos šaulių pulkas kūrėsi Boguruslane, esančiame už 120 km į rytus nuo Volgos. Šio pulko vadas pulkininkas iš Žemaitijos Kazimieras Rumša nuo rugpjūčio 19 d. ėmė formuoti lietuvišką 7-ąją kuopą, vadu paskyręs karininką Petrą Linkevičių. Į kuopą buvo priimami tik savanoriai. Netrukus ją sudarė 3 karininkai ir 116 kareivių. Lietuvių kuopa ėjo įgulos sargybą svarbesniuose miesto punktuose. Čekai pareikalavo, kad ir lenkai kovotų su bolševikais. Tris mėnesius, iki gruodžio mėnesio lietuvių kuopa lenkų pulko sudėtyje kovojo su bolševikais garsaus rusų generolo Vladimiro Kapelio jungtiniame korpuse. Sunkiomis žiemos sąlygomis vienas kareivis buvo nukautas ir aštuoniolika sužeista, tarp jų ir kuopos vadas Petras Linkevičius. Deja, 1919 m. sausio 5–12 d. Irkutske įvykęs antrasis Sibiro lietuvių suvažiavimas nepritarė atskirų lietuviškų dalinių formavimui. Prasidėjo lėtas lietuvių kuopos likvidavimas. Tai vyko slaptai nuo baltųjų rusų, kurie būtų karius mobilizavę. Kas norėjo rusų mobilizacijos išvengti, turėjo stoti į lenkų kariuomenę. Tuomet lietuviai karininkai Kazys Navakas, Ignas Podgaiskis, Juozas Tomkus, Vytautas Kasakaitis ir Petras Linkevičius įteikė prašymą lenkų kariuomenės vadui Rytų Rusijoje pulkininkui V. Čumai leisti prie lenkų kariuomenės formuoti atskirą lietuvių dalinį. 1919 m. pavasarį lenkų pulkas ir jo sudėtyje esanti lietuvių kuopa apsistojo Novonikolajevske (dab. Novosibirskas). Gavus lenkų sutikimą, birželio 27 d. karininkas Petras Linkevičius pradėjo formuoti pirmą atskirąjį lietuvių batalioną, pavadintą Vytauto Didžiojo vardu. Netrukus batalioną sudarė 3 pėstininkų, 1 kulkosvaidžių ir 1 ūkio kuopos, ryšių ir raitųjų žvalgų komandos. Deja, į batalioną buvo priimti ir 94 lietuviai, buvę raudonieji partizanai. Rudenį sąjungininkų kariuomenės vadovybė nutarė evakuotis iš Sibiro per Vladivostoką į Europą. Lapkričio 16 d. lietuvių batalionas gavo įsakymą vykti į Čerepanovo stotį, esančią 150 km į pietus nuo Novonikolajevsko. Jis turėjo dengti kitų atsitraukimą. Vagonuose gyventa dvi savaites. Bataliono bolševikai, susisiekę su vietos raudonaisiais partizanais, suplanavo perversmą. Lapkričio 24 d. jie suėmė karininkus. Kareiviai pasidavė nepasipriešinę ir buvo nuginkluoti. Batalionas bolševikų perkeltas į Čeremuškino kaimą. Vyko tardymai. Gruodžio 9 d. raudonieji partizanai, spiginant dideliam šalčiui, išvedę į kapines ir išrengę nuogai, be teismo, kardais sukapojo karininkus Alfonsą Naviką, Joną Eiduką, Bronių Šukevičių, Vytautą Kasakaitį, Joną Maliorį, kareivius Kazį Norvilaitį, Joną Silevičių ir Turskį. Gruodžio 19 d. į Čeremuškiną atvyko Raudonosios armijos 312-asis pėstininkų pulkas. Lietuvių bataliono karininkai buvo išteisinti ir pasiųsti eiliniais kareiviais į 312-ąjį pėstininkų pulką. Gruodžio 24 d. šis pulkas, o drauge ir lietuvių kareiviai, išvyko į Kuznecką. Ten paskelbta vyresnių nei 35 metų amžiaus kareivių demobilizacija. Lietuviai kaip įmanydami vadavosi iš bolševikų kariuomenės. Iš 460 buvusių bataliono kareivių teliko tik 150, kurie sudarė kuopą minėtame raudonųjų pulke. Apie 40 žmonių, kaip darbo kariuomenės dalis, buvo nusiųsti į Anžerkos anglių kasyklas, kur išbėgiojo. Dauguma grįžo į Lietuvą. Bataliono vėliavą parvežė vado žmona Elžbieta Linkevičienė.

4 Dokument.

Batalionas Sibire