Pirmojo pasaulinio karo metu į vokiečių bei austrų-vengrų nelaisvę pateko daug Rusijos armijos kareivių. Vien į vokiečių nelaisvę buvo patekę daugiau negu 2 milijonai įvairių tautybių karių. Pirmieji belaisviai į vokiečių stovyklas atvežti jau 1914 m. rudenį po kovų Rytprūsiuose. Tokia lemtis ištiko apie 135 tūkstančius Rusijos karių. Kadangi vokiečiai nesitikėjo tokio gausaus belaisvių skaičiaus, jie buvo nepasiruošę. Stovyklas tų metų rudenį sunkiomis klimato, vietos, sanitarinėmis sąlygomis statė patys belaisviai. Prastai maitinami, išsekę jie dažnai mirdavo. Pirmosios stovyklos įrengtos Gdansko pamaryje (vokiečių Vakarų Prūsijos provincijoje): Tucholėje, Čerske ir Gdanske. 1915 m. pradžioje naujos stovyklos įrengtos Stšalkove (galėjo gyventi apie 30 tūkstančių žmonių), Ščypiorne (apie 20 tūkstančių žmonių), Bytove bei Rytprūsiuose (Varmės Lidzbarke (vok. Heilsberge) ir Ožeše). Gdansko stovykloje maždaug 8 tūkstančiai rusų karininkų gyveno prie kranto prišvartuotuose laivuose. Kitos stovyklos buvo skirtos žemesnio rango rusų belaisviams. Tucholėje pačių belaisvių pastatytose žeminėse galėjo gyventi apie 20 tūkstančių žmonių. Panašiai atrodė ir tiek pat talpinusi Čersko stovykla. 1918 m. atkurtos nepriklausomos Lenkijos teritorijoje galėjo būti daugiau nei 100 tūkstančių belaisvių. Ankštose stovyklų patalpose kildavo infekcinių ligų protrūkiai, todėl Tucholėje ir Čerske mirė 4622 belaisviai (iš jų tik 15 karininkų). Karas tęsėsi, vokiečių belaisviai dirbo žemės ūkyje ir gamyklose. Todėl jų padėtis pagerėjo, sumažėjo mirtingumas. Deja, neišliko belaisvių sąrašų. Žinomi tik mirusių ir palaidotų asmenų sąrašai. Mirusiųjų knygose kartais nurodoma ne tik mirusiojo belaisvio gimimo data, vieta, bet ir dalinio, kuriame jis  tarnavo, numeris. 1914–1915 m. prie belaisvių gimimo vietos nurodyta gubernija, vėliau tik administracinis vienetas, kurio teritorijoje buvo tam tikra vietovė. Neaiškumų mažiau, jeigu belaisvis kilęs iš didelio miesto (Vilniaus, Kauno, Varšuvos ir t. t.). Iš Tucholės ir Čersko stovyklų mirusiųjų belaisvių sąrašų knygų paaiškėjo, kad kiekvienoje iš šių stovyklų mirė po kelias dešimtis Rusijos kariuomenės karių, gimusių Suvalkų, Kauno ir Vilniaus gubernijose, taip pat Vilniuje, Kaune, Trakų paviete. Išanalizavus visus duomenis, manoma, kad Tucholės ir Čersko stovyklose galėjo būti apie 1000 belaisvių  lietuvių ir lenkų.

Įvairiuose dokumentuose surastume, jog lietuvių būta ir belaisvių stovyklose kitose Lenkijos vietose (Piloje), Vokietijoje (Noihameryje, Hafelberge, Sarbriukene), Austrijoje (Kleinmunchene ir Zalcburge, Ašache). Tačiau išsamesnių tyrimų kol kas nėra. Atašė prie Lietuvos pasiuntinybės Vokietijoje belaisvių reikalams kun. J. Kuncevičiaus duomenimis, 1919 m. pradžioje Vokietijoje dar buvo apie 15 000 lietuvių belaisvių.

14 Dokument.

Belaisviai