Kario dalia dainose ir literatūroje

Kilus Pirmajam pasauliniam karui, nerimas ir panika visuomenėje augo ir dėl skleidžiamos prieštaringos informacijos. Spaudoje pasirodydavę autoriniai ar anoniminiai eilėraščiai glaustai ir vaizdingai pasakojo apie karo eigą. Stipri dainavimo tradicija greitai padiktuodavo eilėms melodiją. Dainuojami eilėraščiai raštingų žmonių būdavo perrašinėjami. Kario dalios ir mirties temos dainose tyrėjų pagrįstai laikomos svarbiausiomis. Humanitarinių mokslų dr. Vitos Ivanauskaitės teigimu, visų pirma, prievarta paimti į svetimą kariuomenę, išvežti toli nuo namų, vyrai nesijautė kovoją už savo kraštą, tapdavo į beprasmius karus stumiamos masės dalimi. Antrasis veiksnys, lėmęs dramatišką santykį su mirtimi atspindinčių dainų radimąsi, buvo šio karo košmariška realybė, amžininkams prilygstanti apokalipsei. Karo lauke žūstantis žmogus ne tik negalėjo numirti namiškių apsuptas, būti deramai palaidotas, jam kildavo grėsmė būti užkastam kapavietėje be jokių apeigų arba iš viso likti nepalaidotam. Ši neįveikiama praraja tarp darnių ritualų apgaubtos mirties namuose ir beprasmiškos gyvenimo pabaigos karo lauke lėmė naujų motyvų dainose susiformavimą. Nemažai naujai sukurtų ar suaktualintų senųjų karinių dainų buvo paskelbta Pirmojo pasaulinio karo metais arba iškart po jo. Žinoma daugiausia dainų Trūksta žodžių apsakyti, O mes, lietuviai, nepastebėjom, Šįmet rožė erškėtinė pas mus pražydėjo variantų. Etnologo prof. Liberto Klimkos nuomone, nors Pirmojo pasaulinio karo dainos yra nenušlifuotos poetikos ir melodikos, tačiau buvo tautos mėgstamos, nes leido jautriai reaguoti į krašte kilusią karo sumaištį. Jose aptinkama ir nemažai patriotizmo motyvų.

Pirmojo pasaulinio karo meto lietuvių literatūra apie kario dalią negausi. Literatūros istoriko Marijaus Šidlausko teigimu, poetinės kalbos požiūriu pirmieji du XX a. dešimtmečiai dar priklauso Maironio sukurto aukštojo stiliaus traukos laukui. Šio laikotarpio literatūroje toną davė proza ir drama, o poezija, nepaisant kelių bandymų, dar neįstengė vaduotis iš Maironio retorinių modelių. Galima paminėti pirmąjį Vinco Mykolaičio-Putino rinkinį Kunigaikštis Žvainys. Raudoni žiedai (1917), kuriame eita Maironio pėdomis, greta karo vaizdų – asmeniniai išgyvenimai. Tai, pasak Vandos Zaborskaitės, vieni gražiausių to laikotarpio jaunatviško šviesumo, klasikinio paprastumo tekstų. Apie Pirmąjį pasaulinį karą rašė ir Julius Janonis, pvz., eilėraštis Kariuomenei traukiant (1915). Poetas jautriai aprašė kareivių būrio, traukiančio į frontą, sukrečiantį reginį. Retai minimi, tačiau reikšmingi yra ir Pirmajame pasauliniame kare kovojusio Adomo Lasto autentikos nestokojantys išgyvenimai, atsiskleidę jo poezijoje. Išeivijos žurnalistas Pranas Naujokaitis atkreipė dėmesį į tuomet jau literatūros klasiku vadinamo Juozo Tumo-Vaižganto 1914–1915 m. sukurtus Karo vaizdus. Dauguma jo pasakojimų yra siužetiniai, turi fabulą. Karo slibine rašytojas eiliuota forma mėgino atskleisti karo baisumus. Tačiau didesnį įspūdį sukuria iš fronto vežamų sužeistų karių vaizdai, kurie sukrečia karo atžvilgiu neigiamai nusistačiusį kito apsakymo veikėją Eičiną. Jis įsidarbina sanitaru tam, kad gelbėtų nelaiminguosius fronte (Antimilitarininkas). Apsakyme Rimai ir Nerimai Vaižgantas pasakoja, kaip karas sutaiko kaimynus, kurie kartu skaito sūnų laiškus iš fronto, užsako Mišias, rauda jiems žuvus. Antano Vienuolio novelėje Didysis karas (1914) vaizduojamas paprasto valstiečio Jono Dėdelės likimas: suiręs taikus gyvenimas, karo absurdas, paskubomis mobilizuoto valstiečio beprasmė žūtis. Apie kasdienybę karo apkasuose rašytojas pasakoja apsakyme Karžygys (1915). Lietuvių rašytojai įnešė nors negausų, bet vertingą kūrybos apie Pirmąjį pasaulinį karą indėlį į literatūros istoriją.

9 Dokument.

Kario dalia