Lietuvių karių tautinio sąjūdžio pradžia

1917 m. pradžioje Rusijoje buvo apie 30 000 iš Lietuvos kilusių karių. Vakarų fronte jų priskaičiuota iki 6000, Pietvakarių – beveik 2000, rumunų – iki 2000. Jie taip pat tarnavo Sibiro užnugario įgulose, Kaukaze, Turkestane (dab. Centrinės Azijos respublikos: Turkmėnija, Uzbekija, Kazachija, Kirgizija) ir kitose vietose.

Vienas iš pirmųjų sumanytojų organizuoti lietuvių ginkluotąsias pajėgas Rusijoje buvo jaunas karininkas Kazys Škirpa. 1915 m. rudenį Petrograde jis tarėsi tuo klausimu su visuomenės veikėjais ir atstovais Rusijos Dūmoje. Deja, pritarimo nesulaukė. Baimintasi, kad caro valdžia lietuvių dalinius galėtų pasiųsti į frontą. Tačiau užsitęsus karui, stiprėjant bolševikų propagandai dėl kariuomenės demokratizavimo, lietuviai kariai taip pat pradėjo organizuoti mitingus, susirinkimus, steigė komitetus. Prasidėjusi 1917 m. vasario revoliucija užklupo lietuvius karius dar neįsteigusius jokios organizacijos. Tačiau jau kovo – gegužės mėn. įvyko V ir XXIV korpusų, Atskirosios, V, VI, IX ir XII armijų, Vakarų, Pietų-Vakarų, Kaukazo ir rumunų frontų lietuvių karių suvažiavimai, kuriuose buvo reikalaujama Lietuvos nepriklausomybės. To siekė lietuviai kariai ir Odesos, Oriolo, Viatkos, Bobruisko, Molodečno, Polocko ir kt. įgulose. Kovo 26 d. Kijevo įgulos lietuviai kariai pareikalavo leisti kurti tautinius pulkus. Šią idėją pasigavo ir Maskvos, Tulos, Rybinsko, Simferopolio, Poltavos, Jaroslavlio ir kt. įgulų lietuviai. Be to, apie kelis tūkstančius lietuvių jau buvo patekę į lenkų legionus. Lietuvių tautos taryba Rusijoje pareikalavo iš Laikinosios vyriausybės ir Darbininkų bei kareivių atstovų tarybos, kad kiekvienas kareivis būtų apklausiamas, kokios jis tautybės ir į kokius pulkus nori stoti. Tačiau balandžio – gegužės mėn. Smolensko, Nevelio, Dorpato, Simbirsko įgulų, XII armijos Vakarų fronto karių suvažiavimai pasisakė prieš lietuvių pulkų steigimą. Savo poziciją jie motyvavo tuo, kad vis tiek negalės lemti Lietuvos likimo, Rusijos karo vadovybė gali pulkus panaudoti pavojingoms užduotims vykdyti, gali tekti susiremti su vokiečių mobilizuotais Rytprūsių brolių lietuvių daliniais. Velykų švenčių metu Petrograde įvyko pirmasis lietuvių karių susirinkimas, kuriame nutarta organizuoti lietuvių karių sąjungą. Sudarytas organizacinis komitetas. Tuo pat metu kitas karininkų ir karo valdininkų būrelis nutarė steigti panašią sąjungą. Abiems organizacinėms grupėms susijungus, balandžio 8 d. įvyko bendras susirinkimas, laikomas lietuvių karių Rusijoje organizavimosi pradžia. Balandžio 16 d. nutarta sušaukti visos Rusijos lietuvių karių suvažiavimą. Balandžio 21 d. karių susirinkime įsteigta Petrogrado ir jo apylinkių lietuvių karių sąjunga. Sudarytas 16 asmenų vykdomasis komitetas, vadovaujamas karo valdininko Aleksandro Žilinsko. Komitetas prisistatė, kaip visos Rusijos lietuvių karių vadovybė, paskelbė karių sąjūdžio tikslus. Iš visos Rusijos sklido prašymai, kad vykdomasis komitetas kartu su Lietuvių tautos taryba išlaisvintų lietuvius iš lenkų legionų ir sudarytų tautinius pulkus. Lietuvių tautos taryba nebuvo vieningos nuomonės dėl lietuvių pulkų steigimo ir paliko šį klausimą spręsti visos Rusijos lietuvių karių suvažiavimui bei lietuvių seimui. Svarbiausias vykdomojo komiteto uždavinys buvo sušaukti lietuvių karių atstovų suvažiavimą ir parengti jo programą. Suvažiavimas numatytas tuo pačiu metu, kada turėjo susirinkti Rusijos lietuvių seimas. Karių atstovai buvo kviečiami atvykti į Petrogradą spręsti Lietuvos ateities, savo organizacijos ir tautinių pulkų steigimo klausimų. Todėl jiems buvo suteikta teisė dalyvauti ir Rusijos lietuvių seime. Atstovus rinkti galėjo ne tik kareiviai, bet ir belaisviai, atsarginiai, medicinos seserys. 200 rinkėjų siuntė vieną atstovą. Rinkimai numatyti tiesioginiai, lygūs ir slapti.

14 Dokument.

Karių sąjūdis